Amerika – neribotų galimybių šalis. Tai pagrindinis enfant terrible Larso von Triero trilogijos apie šią šalį motyvas. Manderlyje mes vėl sutinkame Dogvilio Greisę. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ji ir jos tėvas iš Kolorado atkeliaują į Alabamą, seną Manderlio plantanciją. Čia jie susiduria su pasibaisėtinai žiauria vergijos sistema. Negalėdama nieko nedaryti, Greisė nusprendžia kažką daryti. Tačiau kokie gali būti jos veiklos rezultatai? Ar galimą vergą išmokyti demokratijos?

APDOVANOJIMAI

Kanų kino festivalis
* nominacija "Auksinės palmės šakelės" apdovanojimui (Lars von Trier)

Europos kino apdovanojimai
* nominacija "geriausio operatoriaus" apdovanojimui (Anthony Dod Mantle)
* nominacija "geriausio kompozitoriaus" apdovanojimui (Joachim Holbek)
* nominacija "geriausio pastatymo dizainerio" apdovanojimui (Peter Grant)

„Manderlis“. Antroji talentingojo kino novatoriaus Lars von Trier alegorinės JAV trilogijos dalis turi visa tai, už ką buvo įvertintas pirmasis šios trilogijos filmas „Dogvilis“. Čia yra tas pats drąsus, atviras požiūris į žmogų ir visuomenę, ta pati kovinga pozicija ir keista abstrahuota erdvė, sukurianti tą ypatingąją įtraukiančią ir užvaldančią atmosferą. Kita vertus, pasirinkta psichologinė, etinė ir socialinė tema šiame filme nagrinėjama dar subtiliau, todėl jo tiesus kritiškumas tampa dar priimtinesnis.

Manderlis – tai plantacija, įsikūrusi giliai JAV Pietuose, kur, ieškodami naujų plotų įtakai plėsti, atsitiktinai užklysta iš „Dogvilio“ gerai pažįstamos Greisės (Bryce Dallas Howard) tėvo gangsterių gauja. Po trumpo atokvėpio jau ketinama keliauti toliau, kai į Greisės langą ima desperatiškai belsti juodaodė mergina. Nepaisydama tėvo perspėjimų, pro didžiulius geležinius vartus su grandinėmis Greisė nuseka paskui merginą vidun. Čia ji atsiduria bendruomenėje, kuri vis dar gyvena giliausios vergijos sąlygomis praėjus septyniasdešimčiai metų po jos panaikinimo. Idealistė Greisė pajunta pareigą panaikinti šią neteisybę ir išlaisvinti Manderlio žmones.

Tačiau Lars von Trier istorijose tikrasis „kelias į pragarą“ yra grįstas naiviais gerais norais, ir Greisės siekis įdiegti laisvės ir demokratijos dvasią tarp buvusių vergų pasirodo nederąs nei su jų, nei, galų gale, su pačios Greisės giliaisiais troškimais ir galimybėmis. „Ar tu manai, panele Greise, kad mes esame tokie kvaili, kad nesugebėtume suręsti kopėčių, jei iš tikrųjų norėtume iš čia pabėgti?“ – vergas Vilhelmas apibendrina tikrąją, esminę plantacijos gyventojų poziciją. Galiausiai Greisei pačiai tenka bėgti pasinaudojant jos labiausiai niekinamais būdais – ir apsisukęs ratas vėl sugrįžta į pradinį tašką.

Originalusis danų režisierius savitai žvelgia į aštrias visuomenės problemas, atmesdamas bet kokius stereotipus ir „teisingą“ požiūrį. Nors „Manderlio“ socialinis momentas iš tiesų yra stipresnis, čia taip pat įtaigiai ir netipiškai analizuojama vaidmenų, sugebėjimo keistis bei taisyklių ir struktūros poreikio psichologija. Minimalistinė, bet asociatyvi Peter Grant scenografija bei Anthony Dod Mantle kameros šviesos ir šešėlių žaismas kuria tą pačią „Dogvilyje“ patirtą hipnotizuojančią kino-teatro atmosferą, dar labiau paryškinančią filmo neįprastumą ir kitoniškumą. Tai dera, nes pasakojama „keista ir trikdanti Manderlio plantacijos istorija“.