Atiljo De Džiovani (akt. Roberto Begnini) – pripažintas poetas. Duoną Atiljo užsidirba dėstydamas literatūrą. Jis atsidavęs savo darbui, net galima būtų pasakyti, jog pamišęs dėl jo. Poetui nieko nereiškia parkristi ant grindų viduryje lekcijos, kad parodytų mokiniams, kaip jį pribloškia poezija.
Keistuolį poetą persekioja vienas ir tas pats sapnas. Jis kiekvieną naktį sapnuoja, jog vilkėdamas vienais apatiniais ir stebint besikvatojančiai miniai veda prie altoriaus pačią gražiausią moterį pasaulyje, o tuo metu kelių patrulis reikalauja, kad jis patrauktų automobilį iš draudžiamos zonos. Tikra košė... Ir kas tik dedasi tų poetų galvose?..
Vieną gražią dieną Atiljo draugas arabų poetas Fuadas (akt. Jean Reno) surengia spaudos konferenciją Romoje. Jis ruošiasi grįžti namo, į Bagdadą.. Tai gali būti paskutinė Atiljo proga pasimatyti su draugu – dabar 2003-iųjų kovas ir oras jau pritvinkęs parako kvapo. Atiljo atskuba į susitikimą su draugu ir sutinka... savo sapnų karalienę! Į spaudos konferencijos salę tiesiai iš Atiljo sapnų nužengė pati nuostabiausia moteris pasaulyje.
Vitorija (akt. Nicoletta Braschi) – literatūros tyrinėtoja. Ji rašo knygą apie Fuadą, tad visai nenuostabu, jog Atiljo ją sutiko čia. Žinoma, keistuolis romantikas poetas iš pirmo žvilgsnio iki ausų įsimyli Vitoriją. Atiljo nusprendžia negaišti laiko ir griebia jautį už ragų, nes jis žino – tai jo svajonių moteris. Poetas visais įmanomais būdais stengiasi sužavėti Vitoriją, tik deja jam nelabai sekasi.
Jo pastangos nepadaro įspūdžio moteriai ir ji į visus Atiljo kvietimus pavakarieniauti tik neigiamai purto galvą. Tačiau atsikratyti Atiljo taip lengvai nepavyks – jis nė kiek neabejoja savo jausmais. Jis tiesiog negirdi atsisakymo.
Tačiau poeto jausmų laukia sunkus išbandymas. Vitorija išskrenda į Bagdadą, paimti interviu iš Fuado. Iš ten Atiljo pasiekia bloga žinia – Vitorija sunkiai sužeista. Poetas, nė sekundėlei nesusimąstęs, skuodžia į oro uostą užsisakyti bilietų į Bagdadą. Pamatęs ištįsusį tarnautojos veidą, Atiljo supranta leptelėję kvailystę: na kas gi skris į šalį, kurioje vyksta karas? Tokia mintis į galvą gali ateiti tik išprotėjusiam poetui. Tačiau nieks nė neįtarė, koks išprotėjęs tampa poetas, kai įsimyli...
Atiljo randa išeitį, kaip pasiekti savo mylimąją. Jam nesvarbu, kad aplinkui švilpia kulkos, o po kojom driekiasi minų laukai. Jis pas mylimąją jos nors ir kupranugariais, kad išgelbėtų jos gyvybę, Atiljo iš po žemių iškas vaistus ir geriausius gydytojus, kad pamatytų, kaip ji atmerkia akis, poetas pasiruošęs praleisti tūkstantį ir daugiau naktų prie jos patalo. Nes Atiljo žino – tai jo svajonių moteris!
