Vyras, nuteistas mirties bausme už nusikaltimą, kuris bus atskleistas tik filmo pabaigoje, savo kameroje mėgina nusižudyti. Jauna namų šeimininkė sužino apie tai iš televizijos žinių ir pajunta jam kažkokią nepaaiškinamą impulsyvią užuojautą. Apsimetusi jo drauge, ji aplanko kalinį jo kameroje. Ir tai yra tik pirmasis iš netikėtų susitikimų, apie kuriuos pasakoja Kim Ki-dukas, pasaulio žiūrovų mylimo filmo „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...ir vėl pavasaris“ autorius. Dar viena istorija apie du vienišus žmones, besisukančius meilės ir mirties cikle.

Poros susitikimus per monitorių stebi kalėjimo direktorius. Tam, kad nieko nepraleistų, pasimatymams jis paskiria specialų kambarį ir mėgina manipuliuoti jų santykiais. Spaudžia grėsmingai skambančio skambučio mygtuką kiekvieną kartą, kai jam atrodo, jos pora turi būti išskirta. O kiekvienas moters vizitas vyksta vis kitu metų laiku, nors realiame pasaulyje yra žiema su už lango krintančiomis didelėmis snaigėmis. Tai padaro moteris, kuri pasimatymų kambarį vieną kartą paverčia žydinčia vasara, kitą kartą ji kaliniui padovanoja rudenį kalnuose. Ir visada, kai jie susitinka, kalba tik ji, nes jis kalbėti negali – mėgindamas nusižudyti, jis pažeidė balso stygas. Bet kiekvieną kartą, kai kalėjimo direktorius leidžia jiems susitikti, moters ir vyro ryšys tampa vis gilesnis ir sudėtingesnis. Ir vieną kartą niekas nenuspaudžia skambučio mygtuko.

Vyras ir moteris abu yra realiojo pasaulio kaliniai. Jis – uždarytas į mirtininkų kamerą, ji – užrakinta šeimoje, kuriai yra nereikalinga. Moteris jau buvo mirusi, vyras laukia mirties. Bet savo pasaulyje tarp keturių pasimatymų kambario sienų jie yra laisvi. Ir gali pajusti meilės ir mirties galią.

Filmas – gili metafora, nutapyta minimalistine maniera. Uždaroje erdvėje režisierius sutalpina vizualiai tobulus pasaulius ir dramatiškus jausmus, priverčia kalbėti tylą ir spalvas, paprastą istoriją paverčia egzistencine esė apie žmogaus prigimties paslaptis.