Naujienos Anonsai Repertuaras   Cinema fb Pirk DVD Topai Apie Cinema.lt Paslaugos Reklama
Reklama
 
Filtruoti repertuarą pagal
           
PATKPŠSSav.
NAUJIENA
Lankytojų reitingas:
Rašyti komentarą
Visos naujienos
Senesnė naujiena
Naujesnė naujiena

„Buvau pamišusi dėl režisieriaus Cristian Mungiu, kaip kad kitos mano amžiaus merginos pameta galvas dėl muzikos žvaigždžių“, – sako 23-jų aktorė Maria–Victoria Dragus. Ji sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų minėto rumunų režisieriaus filme „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“), kuris šiemet buvo rodomas „Kino pavasario“ programoje „Meistrai“. Papildomas filmo seansas įvyks balandžio 18 d.

Už šį filmą garsus rumunų Naujosios bangos kino kūrėjas buvo pripažintas 2016 m. Kanų festivalio geriausiu režisieriumi. Dalijamės specialiai „Kino pavasariui“ Kanuose parengtu interviu su „Baigiamųjų egzaminų“ aktore M. V. Dragus, kuri kino pasauliui tapo žinoma po įsimintino vaidmens Michaelio Haneke filme „Baltas kaspinas“ („The White Ribbon“, 2009), pelniusiame „Auksinę palmės šakelę“. Už šį vaidmenį Vokietijos kino apdovanojimuose ji laimėjo geriausios antro plano aktorės kategorijoje. Kiek vėliau ji tapo ir geriausia aktore Transilvanijos kino festivalyje, suvaidinusi Emily Atef juostoje.

Filmas „Baigiamieji egzaminai“ pasakoja apie mokyklą baigiančią dukrą auginančio tėvo moralinę dilemą. Tėvas svajoja, kad dukra išvyktų mokytis į užsienį, tačiau įvyksta kai kas, kas sutrukdo merginai tinkamai pasiruošti brandos egzaminams. Dukters ateities planams iškyla pavojus. Vyras ryžtasi apgauti sistemą, prisidėdamas prie pūvančios visuomenės, nuo kurio jis taip stengiasi kuo toliau išsiųsti savo vaiką.

Dovilė Raustytė kalbina aktorę apie tarptautinę aktorės karjerą, meilę rumunų kinui, pažintį su C. Mungiu ir M. Haneke bei aktorystės meną.

„Baigiamuosiuose egzaminuose“ vaidinate emocinę, o vėliau ir moralinę krizę išgyvenančią paauglę. Kiek šios merginos santykiai su tėvu primena jūsų tikrąją šeimą?

Filmuodamasi šioje dramoje išgyvenau labai daug vidinių sukrėtimų. Žinote, viskas taip artima, su panašiomis problemomis susiduria kone visi tėvai, kuomet reikia pasirinkti tarp meilės vaikui ir savo moralinių, pilietinių pareigų. Tėvai po premjeros Kanuose labai verkė, verkiau ir aš. Mano tėtis kelias valandas po to diskutavo su pagrindinį, tėvo vaidmenį sukūrusiu aktoriumi Adrianu Titieni.

Tėvams labai sunkus momentas, kai jie supranta, kad vaikas jau suaugo, kad jų patarimai nebėra tokie veiksmingi, kad jų atžala tiesiog nebeišgirsta.

Mano broliui – dabar 19, sesei – 15 metų. Mūsų tėvams, kaip bet kuriems kitiems, šis filmas leido labai lengvai susitapatinti su pagrindiniais veikėjais.

 

Save laikote rumunų ar vokiečių aktore?

Mano tėtis iš Rumunijos atvyko į Vokietiją 1980-aisiais. Susituokė su vokiete. Kai jiems buvo maždaug 24-eri, gimiau aš. Nors augau Vokietijoje, šeimoje visuomet buvo išlaikomos rumuniškos tradicijos. Būdamas vaikas Rumunijoje praleidau daug laiko: kas pusmetį vykdavome pas ten gyvenančius senelius švęsti švenčių, atostogauti. Esu tiek pat rumunė, kiek ir vokietė.

Vaidinu tos šalies filme, kurio scenarijus mane labiausiai sudomino. Tai gali būti ir indų filmas. Man lengvai sekasi išmokti kalbas, akcentus. Nepririšu savęs prie jokios šalies kino, tačiau visuomet pirmenybę skiriu rumunų kūrybai.

Kaip susipažinote su C. Mungiu?

Tai buvo išties magiška. Pamačiusi C. Mungiu  filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (2007) buvau šokiruota. Ėmiau domėtis jo kūrybą, peržiūrėjau visus filmus ir pan. Tai netgi paskatino panirti apskritai į Europos kiną. Gilindamasi į jį, bandžiau suvokti save, kas mane traukia aktorystėje. Žiūrėdama C. Mungiu filmus bandžiau suprasti, ką jis norsi pasakyti, kokia jo filosofija, kaip jis dirba su aktoriais. Dramos „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ vaidmenys labai sunkūs, tačiau aktorės juos atlieka itin natūraliai. Man buvo įdomu, kaip kuriamas toks kinas, kaip ruošiamasi tokiems sudėtingiems vaidmenims.

C. Mungiu filmą „Už kalvų“ (2012) kino teatre žiūrėjau šešis kartus. Žodžiu, tapau režisieriaus gerbėja. Mano bendraamžės pamesdavo galvas dėl muzikos žvaigždžių, o aš dėl rumunų režisieriaus.

Tais pačiais metais, kaip ir „Už kalvų“ pagrindinė aktorė Cosmina Stratan, buvau viena iš Berlinalės „European Shooting Stars“ aktorių. Tada ir susipažinau su C. Mungiu. Jis pakvietė apsilankyti jo biure Rumunijoje. Po poros susitikimų jis pasakė, kad turi naujo filmo scenarijų ir mano, kad labai tikčiau dukters vaidmeniui. Buvau be galo laiminga.

Kaip manote, kodėl būtent jūs?

Pirmojo pokalbio metu tarp mūsų iš karto įvyko kontaktas. Bendrauti, o vėliau ir dirbti buvo labai paprasta vien dėl mūsų ryšio, kurį tikrai vertinu. C. Mungiu labai malonus, nuoširdus ir patikimas žmogus. Galėjau jam patikėti visas paslaptis. Tai aktoriams labai padeda atsiskleisti, išgauti tą natūralumą, už ką jo filmai labai vertinami. Aš juo besąlygiškai pasitikėjau, manau, jis tą jautė. Be to, man visuomet buvo svarbi Rumunija, tai kas joje vyksta. Gilus šalies problemų įsisavinimas man taip pat labai padėjo gauti šį vaidmenį.

Kaip ruošiatės Elizos vaidmeniui filme „Baigiamieji egzaminai“?

C. Mungiu uždavė labai daug klausimų, labai daug kalbėjomės, jis tarsi išprovokavo personažo suvokimą. Daug repetavome. Visas mizanscenas jis tiksliai nupasakodavo, perteikdavo kompoziciją, nuotaiką. Darydavome tiek dublių, kiek reikės, kad būtų išgauta reikiama emocija. Jis manimi labai pasitikėjo, aš tai jaučiau, ir tai man padėjo pasitikėti savimi.

Minėjote, kad perskaičiusi „Baigiamųjų egzaminų“ scenarijų ne iš karto supratote, apie ką šis filmas, tiesa?

Taip, iš pradžių aš maniau, kad tai filmas apie korumpuotą, skurdžią šalį. Tačiau po pokalbių su Mungiu supratau, kad svarbiausia jame žmonių santykiai. Šis filmas – kaip svogūnas, kurį lupant – žiūrint, apie jį mąstant, vis arčiau prisikasama prie šerdies.

Ar sutiktumėte, kad M. Haneke filmavimo aikštelė tapo vaidybos mokykla?

Net eidama į filmo „Baltas kaspinas“ kastingą, nežinojau, kas tas Heneke. Man tuomet buvo tik 14-iolika. Mane labai prigąsdino, kad tai šaltakraujis režisierius, kad labai reiklus aktoriams ir pan. Jis iš manęs išgavo tai, ko jam reikėjo. Žiūrėdama „Baltąjį kaspiną“ suvokiau, kas yra aktorystė, negalėjau patikėti, kad vaidinu tokiame meistriškame kine. Tada tik supratau, koks jis talentingas ir svarbus pasaulio kinui. Mokiausi vaidinti, tą filmą žiūrėdama, o ne jame filmuodamasi.

Žinoma, kiekvienas filmas yra tarsi atskiras semestras. Išmoksti labai daug, o svarbiausia suvoki, kiek daug įvairių būdų papasakoti tam tikrą istoriją. Tad kiekvieną kartą stengiuosi suvokti, kokį kelią istorijai perteikti pasirinko režisierius, ir pagal tai kurti vaidmenį.

Tiek C. Mungiu, tiek M. Haneke filmuose peržengiau raudoną liniją, ir tai padėjo pažinti save, sužinoti apie save kažką naujo, o labiausiai pasitikėti savo emocijomis, kad ir kokios jos būtų, jų neignoruotų. Tad kinas man labai svarbus savęs ne tik kaip aktorės, bet ir kaip asmenybės suvokime.

Niekada nestudijavote aktorystės. Galbūt tai jūsų ateities planuose?

Žinoma, norėčiau studijuoti, tačiau neturiu tam laiko, pasirinkau kitokį mokymosi vaidinti būdą – darau tai žiūrėdama filmus, filmuodamasi. Nesijaučiu suklydusi.

Kaip manote, kodėl rumunų Naujosios bangos kinas tapo toks garsus ir vis nepraranda savo reikšmės kino istorijai?

Labai daug apie tai galvojau, bandžiau ne kartą atsakyti į šį klausimą. Manau todėl, kad talentingiems režisieriams gyvenant šioje šalyje atsirado reikiamybė, neišvengiamybė pasakoti šaliai svarbias istorijas. Pavyzdžiui, Vokietijoje kurti kinui skirti pinigai gaunami per lengvai. Rumunijoje, kaip žinia, išgyventi iš kino, gauti jam finansavimą labai sunku, tad menininkas privalo būti labai ambicingas. Rumunų režisieriai savo filmais kreipiasi į paprastus žmones. Kad būtų išgirsti, privalo labai tikėti tuo, ką daro, pasiruošti bet kam ir, žinoma, būti talentingais. Ko gero, todėl ir susiformavo ši banga, kuri visuomet bus gyva. C. Mungiu – to pavyzdys: jis kuria kiną todėl, kad turi ką pasakyti. Kamera jam tampa kovos su neteisybe, kuri klesti posovietinėje šalyje, įrankiu.

Ar jūs garsi Rumunijoje?

C. Mungiu tikrai garsus, jo filmai rodomi pilnose salėse. Jis stengiasi savo senesniuosius filmus rodyti nemokamai, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų, nes būtent dėl dialogo su žiūrovu tie filmai ir buvo kuriami. O aš nieko tokio dar nepadariau, kad būčiau žymi ir gerbiama.

Festivalyje drama „Baigiamieji egzaminai“ bus rodoma balandžio 18 d. Papildomi festivalio seansai tęsis iki balandžio 20-osios. Pratęsimo repertuarą galima rasite čia: http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras


"Kino pavasario" informacija

Uždaryti
Jūs esate -  balsuotojas
Jūs įvertinote -  balais
Uždaryti
Uždaryti
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Naujienos aprašymas aplankytas kartų: 95
1998-2017 e-Space™, kontaktams: info@cinema.lt  www.cinema.lt   maistasinamus.lt