Naujienos Anonsai Repertuaras   Cinema fb Pirk DVD Topai Apie Cinema.lt Paslaugos Reklama
Reklama
 
Filtruoti repertuarą pagal
           
PATKPŠSSav.
NAUJIENA
Lankytojų reitingas:
Rašyti komentarą
Visos naujienos
Senesnė naujiena
Naujesnė naujiena

Tūkstančiai darbo valandų, dėlionės, jungiančios kelias šalis ir net kontinentus, užuominų paieška laikraščių archyvuose: kino restauratorių darbas dažnai panašesnis į įmantrią detektyvinę istoriją nei į nuobodžią archyvaro rutiną. „Scanoramos" satelitinio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga" organizatoriai Aleksas Gilaitis ir Dmitrijus Gluščeviskij pasakoja, kodėl senienų prikėlimas naujam gyvenimui - ne tik iššūkis, bet ir pareiga.

Nors daugeliui žmonių kinas tėra vienas iš daugelio pasilinksminimo šaltinių, tačiau juk filmuose užfiksuojami ne tik mylimų personažų nuotykiai, bet ir ištisi istoriniai laikotarpiai bei svarbių istorinių įvykių refleksijos. Istoriškai ir estetiškai vertingi kūriniai - svarbūs atminties krištolai, galintys akimirksniu nukelti žiūrovą į kitas epochas ir suprasti jose vykusius reiškinius.

Juostas naikino, nes jos užėmė daug vietos

Nors sakoma, kad geri meno kūriniai nesensta, to tikrai negalima pasakyti apie kino juostas. „Net ir šiuolaikinių filmų juostos gali prarasti kokybę vien dėl to, kad yra persukinėjamos: dėl cheminių savybių prie jų limpa įvairios dulkės, lengvai atsiranda įbrėžimai. Ką jau kalbėti apie filmus, sukurtus iki 6-ojo dešimtmečio. Jie buvo filmuojami ant itin degios ir chemiškai nestabilios nitratinės juostos, kuri, reaguodama su aplinka, itin lengvai genda. Dėl neatsargaus naudojimo ir sandėliavimo šiuo metu nebeliko daugiau nei pusės filmų, sukurtų iki 6 dešimtmečio. O iš filmų, sukurtų iki 1930-ųjų mūsų dienas pasiekė mažiau nei penktadalis", - pasakoja „Pirmosios bangos" idėjos autorius Aleksas Gilatis.

Viena iš to priežasčių yra tai, kad kino profesionalai per vėlai susigriebė saugoti pačios jauniausios meno šakos kūrinius. „Pirmoje XX-ojo amžiaus pusėje mažai kas apskritai susimąstydavo, kad filmai gali būti svarbūs ateities kartoms. Pavyzdžiui, Georges‘as Méliès - vienas įtakingiausių XIX-ojo amžiaus pabaigos ir XX-ojo amžiaus pradžios kino kūrėjų - pats sudegino daugiau savo darbų, nei buvo prarasta laikui bėgant. Kodėl? Jie paprasčiausiai užėmė pernelyg daug vietos", - stebisi „Pirmosios bangos" organizatorius Dmitrijus Gluščevskij.

„Negana to, didžiosios kino studijos dažnai specialiai naikindavo savo filmus tam, kad po kelių metų galėtų pakartotinai kurti tom pačiom istorijom grįstas adaptacijas. Iki šiol pelno siekiančių studijinių korporacijų prioritetai retai būna draugiški kino paveldosaugininkams. Būtent todėl šiuo metu galimybė pamatyti istoriškai svarbius kūrinius tiesiogiai priklauso nuo kino restauratorių darbo" - priduria A. Gilaitis.

Ilgas paieškos procesas ir laimingi atsitiktinumai

Nors kiekvieno konkretaus kūrinio restauracija vyksta skirtingai, dažniausiai darbas prasideda nuo akademinių tyrimų ir išlikusių juostų paieškų. Reikia nustatyti visą eilę svarbių faktų: kur ir kada filmas buvo pagamintas, koks buvo originalus jo formatas ir trukmė. Kadangi kino studijos retais kaupdavo tokią informaciją (neretai nebuvo saugomas net filmo scenarijus), dažniausiai tenka susikurti bendrą vaizdą pagal kino teatrų dokumentacijas, taip pat pagal reklamas arba recenzijas to meto spaudoje.

Kitas žingsnis - rasti visus įmanomus negatyvus, mažesnių formatų kopijas, net atskirus fragmentus, kurie dažnai būna išbarstyti po įvairius kino archyvus visame pasaulyje. Neretai patys archyvai neturi išsamių savo sandėliuojamų medžiagų katalogų, todėl net ir žymiausių režisierių kūriniai būna randami paprasčiausio atsitiktinumo dėka.

„Ir gerai, jei kopija apskritai yra randama archyve! Pavyzdžiui, Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra", ilgą laiką laikyta sudegusia, 1985 metais buvo rasta Norvegijos psichiatrinės ligoninės sargo spintoje", - pasakoja D. Gluščevskij.

Atmintyje ilgiau nei archyve

Ilgainiui, turint didžiąją dalį išlikusių juostų, reikia jas sulyginti, surasti geriausios kokybės, „pilniausią" versiją (kuo filmas senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad ši bus cenzūruota, skirtingų spalvų ir kokybės) ir imtis retušavimo bei koregavimo. Priklausomai nuo išlikusių kopijų būklės, šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelis metus.

Galiausiai, turint galutinę aukščiausios kokybės filmo versiją, daromos jos naujos analoginės ir skaitmeninės kopijos, kuriomis naujam gyvenimui prikelti filmai pasiekia šiuolaikinį žiūrovą. „Tačiau tai nereiškia, kad restauruotiems filmams jau niekas negresia. Juostose saugomos naujos kopijos ilgainiui vėl pradeda nykti, o skaitmeninių laikmenų gyvenimo ciklas yra dar trumpesnis ir nepatikimesnis. Todėl visada verta pasinaudoti reta proga pamatyti ankstyvojo kino projekciją savo akimis, tradicinėje tamsioje kino salėje: labai gali būti, kad jūsų atmintyje jis gyvens ilgiau, nei kino archyve" - ragina A. Gilaitis.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga" vyks rugsėjo 6-9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija" ir rugsėjo 14-16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva". Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.



Uždaryti
Jūs esate -  balsuotojas
Jūs įvertinote -  balais
Uždaryti
Uždaryti
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Naujienos aprašymas aplankytas kartų: 188
1998-2018 e-Space™, kontaktams: info@cinema.lt  www.cinema.lt   maistasinamus.lt