Naujienos Anonsai Repertuaras   Cinema fb Pirk DVD Topai Apie Cinema.lt Paslaugos Reklama
Reklama
 
Filtruoti repertuarą pagal
           
PATKPŠSSav.
NAUJIENA
Lankytojų reitingas:
Rašyti komentarą
Visos naujienos
Senesnė naujiena
Naujesnė naujiena

Algimantas VIDUGIRIS mūsų amžininkas

Kine man moralė svarbiau nei amatas. Andrejus Tarkovskis

Neabejoju, kad šie žymaus rusų režisieriaus žodžiai, kaip epigrafas, tinka ir Algimantui Vidugiriui.

Bijau, kad Kirgiztane užaugo karta, kuri jau nežino, kas toks yra Algimantas Vidugiris. O be šio žmogaus neįmanoma įsivaizduoti paskutinių 40-ties XX amžiaus kirgizų kinematografo metų.

Atsiprašau valstybinės kalbos sergėtojų, bet turiu rašyti „kirgizų kinematografas“, nes tuo metu, kai Kirgizija tapo Kirgiztanu, kino menas respublikoje praktiškai ėmė merdėti.

Į Kirgizų kino dokumentiką Algimantas Vidugiris įsiveržė kaip nugalėtojas, vos ne nuo pirmųjų darbų tapo kirgizų kino klasiku, vienu iš kirgizų kinematografo stebuklų bendraautoriumi. Ir tai tiesa. Jau ketvirtį amžiaus keturi jo filmai įtraukti į Maskvos kino instituto mokomąją programą, o vienas iš dokumentinės režisūros egzaminų klausimų skamba taip: „Algimanto Vidugirio kūrybos ypatumai“.

Kirgizų dokumentininko įtaka tarptautinio kinematografo raidai dėstoma Maskvos Lomonosovo vardo universiteto Žurnalistikos fakulteto Televizijos skyriuje, Maskvos Aukštuosiuose režisūros kursuose, daugelyje Rytų Europos kino mokyklų bei universitetų Žurnalistikos fakultetuose. Vidugiris skaitė paskaitas Maskvos ir Budapešto, Alma-Atos ir Vilniaus studentams, bendravo su Berlyno, Damasko, Kairo, Kalkutos, Maskvos bei Vilniaus kino žiūrovais.

Apie savo kelią į kiną Vidugiris pasakoja: Užaugau nedideliame Lietuvos miestelyje Ukmergėje. Baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno politechnikos institutą, bet po trečio kurso mečiau, nes visą laiką galvojau apie kiną. Tikinau save ir aplinkinius, kad tikrasis mano pašaukimas – kurti filmus.

Baigęs Maskvos kino instituto Operatorių fakultetą, norėdamas pamatyti ir pažinti pasaulį, pasisemti gyvenimo patirties, išvaikščiojo Karakumų dykumą nuo Kerčės iki Ustiurto, kopė į Altajaus ir Tian-Šanio viršukalnes, domėjosi senovės uzbekų miestų griuvėsiais. Nuleidęs inkarą kino studijoje „Kirgizfilm“, 1962 metais kartu su bendrakursiu I.Morgačiovu debiutavo dviejų dalių dokumentiniu filmu „Atsigręžę į saulę“. Jau pirmasis darbas buvo pastebėtas ir apdovanotas paskatinamuoju diplomu už įdomų debiutą dokumentikos srityje 1964 metais Ašchabade Vidurinės Azijos respublikų ir Kazachstano kino festivalyje.

1968 metais A.Vidugiris filmuoja trumpametražį poetinį filmą „Smėlio pilys“. Filmas sulaukė fantastiško pasisekimo ir pelnė kino studijai rekordinį prizų skaičių. Tų pačių metų birželio „Sovetskaja kultūra“ numeryje kino kritikas V.Šalunovskis rašė, kad "V Krokuvos tarptautiniame kino festivalyje tarp 70 konkursinių juostų iš 23 šalių ypatingos sėkmės sulaukė tarybinis filmas „Smėlio pilys“." Abi filmo peržiūros (konkursinė ir festivalio uždarymo) praėjo labai geranoriškoje atmosferoje, gausiai plojant žiūrovams. Filmas sulaukė aukščiausio įvertinimo – prizo „Auksinis Vavelio drakonas”. Tame pačiame laikraštyje žymus lenkų kritikas Ježy Pliaževskis rašė: Filmas nežadėjo nieko ypatinga. Tuo malonesnis buvo siurprizas. Žiūrovų dėmesį jis patraukė nuo pat pirmo kadro...

Algimantas Vidugiris tarsi vadovavosi aistringu F.Šilerio priesaku: „Nesugriauk nė vieno kartoninio vaiko namo...“ Filmas „Smėlio pilys“ – retos harmonijos filmas, kuriame turinio negalima atskirti nuo formos ir būtent ši harmonija lėmė jo sėkmę... Dauguma užsienio kritikų – festivalio svečių – sakė man, kad: Jau vien tik dėl šio vieno filmo vertėjo važiuoti į Krokuvą! Nenustebsiu, jei kituose Krokuvos festivaliuose apie penktąjį, bus sakoma, „tai tas, kuriame rodė „Smėlio pilis“.

Paskui jis gavo Vidurinės Azijos ir Kazachstano kino festivalio premiją už geriausią trumpametražį filmą, Teherano tarptautinio vaikiškų filmų festivalio pagrindinį prizą „Auksinė statulėlė“, Tamperės tarptautinio trumpametražių filmų festivalio pirmąjį prizą, komjaunimo CK prizą už geriausią vaikišką filmą, Tarptautinės Žurnalistų federacijos prizą.

Algimanto Vidugirio kūrybinėje kortelėje 20 dokumentinių, trumpametražių ir vaidybinių filmų. Bet svarbiausiu akcentu jo kūryboje ir tam tikroje jo gyvenimo atkarpoje tapo Naryno hidroelektrinių kaskadų, o ypač Toktogulo elektrinės statyba. Režisierius sukūrė unikalų statybos metraštį bei įspūdingus statybininkų kino portretus.

Kiekvienas talentingas menininkas – tai savotiškas pranašas ir aiškiaregys. 1969–1970 metais už savo pinigus Vidugiris kuria filmą – perspėjimą – „Po šimto metų ainiai pasakys...“, kurio pagrindinė mintis skelbia – po šimto metų mūsų ainiai prakeiks „didžiąsias komunizmo statybas“ už tai, kad jos padarė nepataisomą žalą Gamtai. Jis perspėja, kad skubota atominių elektrinių statyba gali būti pražūtinga. Iki Černobylio katastrofos buvo likę 16 metų. Savaime suprantama, kad tuo metu toks filmas negalėjo pasiekti žiūrovo. Visa medžiaga buvo sunaikinta.

1979 metais Vidugirio metraštis apie Naryno hidroelekrtrinių statybas buvo nominuotas Valstybinei premijai. Režisierė D.Firsova pagrindiniame šalies dienraštyje „Pravda“ rašė: Algimanto Vidugirio dilogija „Naryno dienoraštis“ ir „Neramios saulės metais“ – išskirtinis įvykis mūsų dokumentiniame kine. Jo filmai ne tik apie statybas, bet ir apie žmogaus gyvenimo prasmę – kam gyvena žmogus, kur suranda laimę?

Galvodamas apie režisieriaus Algimanto Vidugirio filmų sėkmę suprantu, kad visa jo kūryba paremta gėrio ir doros filosofija. Gėris čia nėra pasyvus, jis kuriantis. Tai liečia žmogaus santykį su gamta, su šeima, draugais ir artimaisiais. Ryškiausiai ši filosofija atsispindi filme „Neramios saulės metais“, kuris pelnė daugelio prestižinių kino festivalių prizus, taip pat XX Leipcigo dokumentinių filmų festivalio pagrindinį prizą „Auksinį balandį“.

Įsimylėjęs savo filmų herojus, jausdamas jiems simpatiją ir pagarbą, režisierius ir žiūrovus priverčia pažiūrėti į juos savo akimis.

Su Toktogulo elektrine susiję ir dviejų pilnametražių vaidybinių Vidugirio filmų siužetai – „Vyrai be moterų“ ir „Katastrofą draudžiu“. Pirmasis pelnė II tarptautinio Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių Damasko kino festivalio pagrindinį prizą „Damasko kalavijas“.

Scenaristas, operatorius, režisierius Algimantas Vidugiris kartais tapdavo konstruktorium, šaltkalviu, dailide. Tarkim, filmuojant „Smėlio pilis“ prireikė ilgo fokuso plačiaekranių objektyvų. Studijoje jų nebuvo. Teko pačiam juos sukonstruoti iš fotoobjektyvų ir akinių linzių. Arba, filmuojant juostą apie archeologinius paminklus „Reportažas apie legendą“, atsidūrus Issyk-Kulio dugne prireikė bokso povandeniniams filmavimams. Vidugiris pats sukonstravo boksą ir burinį katamaraną. Meistrystės režisierius išmoko iš savo senelio, kuris buvo kalvis, ginklininkas, šaltkalvis ir labai norėjo, kad dešimtmetis našlaičiu likęs anūkas, pasektų jo pėdomis. Amato mokė nuo mažumės. Anūkas nuo vaikystės žinojo, kad nieko neveikti – gėda.

Sugriuvus Sąjungai, apmirė ir kirgizų kinematografas. Nustojęs filmuoti, Vidugiris neatsisakė kūrybos. Pasinėrė į Eurazijos tautų etnografinius tyrinėjimus, rašo dviejų dalių filosofijos traktatą.

Prisimindamas senelį režisierius pasakojo, kad kiekvieną šeštadienį, pasisodinęs prieš save anūką, senelis liepdavo prisiminti, ar šis teisingai pragyveno visą savaitę, ar gerai elgėsi, ar daug džiaugsmo atnešė savo artimiesiems.

Manau, kad Algimanto Vidugirio gyvenime dar ne šeštadienis, dar ne kelio pabaiga. Bet 70 metų – riba, kai ne gėda atsisėsti prieš senelį ir pagalvoti apie nugyventus metus, kaip juos pragyvenai, ar buvai sutaręs su savo sąžine, kokį tave prisimins žmonės, ar suteikei džiaugsmo artimiesiems. Neabejoju, kad respublikos liaudies artistas, kino dramaturgas, aukščiausios kategorijos kino režisierius ir operatorius, Kirgizijos Lenino komjaunimo premijos laureatas, Nacionalinės kino meno akademijos akademikas Algimantas Vidugiris gali drąsiai žvelgti savo seneliui į akis. Jis turi ką jam pasakyti.

Sostinės visuomenė rengiasi paminėti režisieriaus jubiliejų. Suprantama, kaip ir kiekvienam menininkui, jam būtinas visuomenės pripažinimas. Esu įsitikinęs, kad menininko pripažinimas taip pat svarbus ir visuomenei, kad žmoguje nepranyktų žmogiškumas. Tai, dėl ko dirbo ir tebedirba mūsų amžininkas Algimantas Vidugiris.

Viačeslavas TIMIRBAJEVAS

Iš rusų kalbos išvertė Rita GRIKEVIČIENĖ

Parengta pagal visuomeninį-politinį leidinį „Moya stolitsa“ www.msn.kg/page.shtml?option=item&year=6&mon=6&id=14406#

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos informacija www.kinosajunga.lt



Uždaryti
Jūs esate -  balsuotojas
Jūs įvertinote -  balais
Uždaryti
Uždaryti
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Naujienos aprašymas aplankytas kartų: 1149
1998-2019 e-Space™, kontaktams: info@cinema.lt  www.cinema.lt   maistasinamus.lt