Aktorystė - šeimos tradicija
Catherine Fabienne Dorléac gimė 1943 m. spalio 22 d. okupuotame Paryžiuje. Ji buvo ketvirtoji duktė dviejų aktorių - Maurice Dorléac ir Renée Deneuve - šeimoje. Visos keturios seserys taip pat pasirinko aktorystės kelią. Nenorėdama būti painiojama su vyresniąja seserimi Françoise Dorléac, su kuria jai yra tekę vaidinti dvynes seseris ir kuri žuvo automobilio avarijoje, Catherine pasirinko motinos pavardę Deneuve.
Karjeros žingsniai
Pirmą kartą kino ekrane ji pasirodė vos trylikos metų. Tačiau tikroji karjera prasidėjo 1963 m. suvaidinus režisieriaus Roger Vadimo filme „Yda ir dorybė". Po metų pasirodė Jacques Demy kino miuziklas „Šerburo skėčiai", atnešęs dvidešimtmetei aktorei pasaulinę šlovę. Šis filmas net ir po daugelio metų išliko aktorės mėgstamiausiu. Netrukus sekė Romano Polanskio siaubo trileris „Bjaurėjimasis", kuriame Catherine pirmą kartą suvaidino vėliau jos amplua tapusią šalto grožio moterį. Šiame filme matome mistišką moterį, kuri vienu metu ir gąsdina, ir traukia.
Bene garsiausius vaidmenis Catherine sukūrė dirbdama su režisieriumi Luisu Buñueliu. 1967 m. filme „Dienos gražuolė" ji pakeri lediniu moteriškumu ir seksualumu. Netrukus ji pasirodo ir kitame Buñuelio filme - „Tristana".
Catherine nesitenkino ją išgarsinusiu šaltos gražuolės įvaizdžiu. Ji kūrė vaidmenis ir romantinėse dramose bei komedijose, tokiose kaip „Truputį nėščias vyras", kurioje vaidino su tuometiniu savo mylimuoju Marcello Mastrioanni. Kino klasika tapusiame Tony Scotto filme „Alkis" ji suvaidino biseksualią vampyrę. Šis vaidmuo jai pelnė pagarbą tarp Amerikos gėjų ir lesbiečių.
Lemtinga juosta aktorei tapo François Truffaut „Paskutinis metro", sukurtas 1980 m. Jis Catherine‘ai atnešė prestižinį „Cezario" apdovanojimą geriausios aktorės nominacijoje. Antrąjį „Cezarį" ir „Oskaro" statulėlę aktorė iškovojo su filmu „Indokinija".
Vėliau sekė itin darbingas laikotarpis. Kontraversiškai buvo sutikta 2000 m. muzikinė Larso von Triero drama „Šokėja tamsoje", kuriame Catherine vaidino su Islandijos dainininke Björk. Įvairių diskusijų sulaukęs filmas Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele".
Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje sužibėjo filmas „8 moterys", Catherine‘os balsas girdimas „Oskarui" nominuotame „Persepolyje". 2008 m. ji pasirodo šimtajame savo filme. O paskutiniajame jos darbe - muzikinėje dramoje „Mylimieji" - matome aktorę vaidinant drauge su savo dukra Chiara Mastroianni.
Aistros už filmavimo aikštelės
Aktorė yra pabrėžusi, jog ji niekada neleidžia darbui užgožti asmeninio gyvenimo. Per savo ilgą karjerą jai teko filmuotis kone su visais prancūzų kino dievais ir moterų numylėtiniais. Ne kartą tai baigėsi aistringais meilės romanais. Pirmasis jos mylimasis buvo režisierius Roger Vadim. Tuo metu Catherine‘ai buvo 17 metų, Rogeriui veik dvigubai daugiau - 33. Jiems gimė sūnus Christian, tačiau tai ilgų ryšių neužtikrino.
Dvidešimt vienerių, Catherine ištekėjo už britų fotografo David Bailey. Jų santuoka truko septynerius metus. Po skyrybų jie liko gerais draugais, o aktorė priėjo išvados, jog „santuoka - tai atgyvena ir spąstai".
Aistros suliepsnojo Catherine‘ai filmavimo aikštelėje sutikus aktorių Marcello Mastrioanni. Nors Mastrioanni turėjo šeimą, naujasis romanas truko kelerius metus ir Catherine pagimdė antrąjį vaiką - dukrą Chiara Mastroianni.
Abu moters vaikai pasekė tėvų pėdomis ir pasirinko aktorystės karjerą, nors to Catherine ir nesitikėjo.
Tarp aktorės pomėgių - tapyba, fotografija, sodininkystė, knygos, muzika, mada, antikvariniai daiktai. Catherine‘ą traukia prie vizualiųjų menų, ypač architektūros ir piešimo. Ji yra išleidusi kelias knygas ir muzikinių įrašų. Catherine yra aktyvi prieš mirties bausmę nukreipto judėjimo narė. Taip pat - UNESCO geranoriškumo ambasadorė.
